2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Part 2


Jau žadėjau jam ką nors atkirsti, bet tada suvokiau kad jis užims tą vieną laisvą vietą. Taigi nusekiau paskui jį.
-Tu tikrai nepakankamai maloni su manimi,-Jis nusišypsojo savo balintais dantimis,- Fu, čia darosi karšta. Tikiuosi niekas nemato.
Ir tada jis nusiėmė tą kepurę ir akinius nuo saulės. Mano pavargusios akys keletą akimirkų nesufokusavo jo veido... Ir tada aš atpažinau tas garbanas, tą šypseną ir tas mėlynas akis.
-O dieve,- aš negalėjau ištarti nieko daugiau,- Ko TAU iš manęs reikia?
-Na tikėjausi šiek tiek kitokios reakcijos. Pavyzdžiui cypimo. Juk aš Harry Styles,- Jis nusikvatojo,- Bet žinai ,gerai kad taip nepadarei, nes tikriausiai kažkas vistiek būtų pastebėjęs cypiančią merginą, ar ne ?
-Nebejuokinga. Kas čia, kažkoks realybės šou? Tuoj iš už kampo išlys kamera ir kažkoks nesveikas vyrukas sušuks Pričiupau??
-Nee, o gaila.
-Paklausyk, ką aš padariau?- Man tai atrodė visiškai netikra. Kaip sapne,- Aš ne žunalistė ir net ne pakvaišus fanė, besipjaustanti dėl tavęs, aš paprasčiausia mergina ir aš visiškai nieko nebesuprantu.
-Nieko ypatingo nevyksta. Tiesiog vaikinas užkalbino žavią meginą. Tik tiek,- Jo akys sužibsėjo.
-Aš gal jau eisiu, man vis dar atrodo, kad tu psichopatas maniakas. Nesiartink.
-Galiu tavęs kai ko paprašyti?
-Net nebandyk.
-Aš tik noriu gauti tavo numerį, kad galėčiau paskambinti. Tik tiek. Daugiau man nereikia. Arba štai,- Jis pasiėmė servetėlę ir išsitraukė rašiklį,- Štai manasis.
-Juk tu supranti, kad aš tau tikrai neskambinsiu,- Išraudonavau kaip pomidoras.
-Žiūrėk,- Jis ištraukė mano telefoną man iš rankų,- Dabar parašysiu žinutę sau... Taip...Ir aš jau turiu tavo numerį,- Jis nusišypsojo,- Geros dienos, gražioji dama.
Harry Styles užsidėjo kepurę, akinius pabandė išeiti iš Starbucks.
-Žiūrėkit ten Harry Styles,- surėkiau ant visos kavinės.
Staiga visi sukluso atsisuko į Harry ir klykdami pasileido link jo. Jis pasižiūrėjo į mane ir pradėjo kvatotis.Ir tada kažkas sukirbėjo krūtinėje. Kažkas ko tada negalėjau paaiškinti.

Tą vakarą gulėjau viešbutyje kuris tikrai buvo brangesnis nei galėčiau, bet leistis į normalaus viešbučio paieškas galėsiu ir rytoj.   

I tried playing it cool girl when I'm looking at you I can't ever be brave cause you make my heart race... Gulėjau ir  klausiausi tos dainos, kol galiausiai suvokiau, jog čia mano skambučio melodija.
-Velnias!-Greitai griebiau telefoną,- Alio.
-Labas, juk sakiau, kad paskambinsiu,- Išgirdau pažįstamą balsą.
 
-O čia vėl tu. Ar neturėtum dabar būti kokiam nors ture, ar kažkas panašaus vietoj kabinėjesis prie nepažįstamų merginų?-  Ir širdyje vėl kažkas sukirbėjo.
-Neee, rytoj vakare koncertas Time Squar‘e. Tiesa, labai noriu tave vėl pamatyt.
-Smagu girdėti
-Susitinkam rytoj ryte Centriniame parke,- Jis nusijuokė,- Ir nenoriu girdėti jokių ne.
-Labai gaila, kad tai išgirsi, bet NE.
-Lauksiu tavęs lygiai dešimtą rytoj. Nevėluok, pelene,- Harry tyliai ištarė ir padėjo ragelį.
„Velnias, velnias, velnias. Kur aš įklimpau“. Galvoje sukosi įkyrios mintys ir aš jau nebežinojau ką daryti. Jei rytoj ten nueisiu, tas garbanotas prietranka pagalvos, kad jis man jau pradeda patikti, o jei ne, tai praleisiu progą susitikti su pačiu Harry Styles, nors jis ir garbanotas prietranka.
-Kambarių tarnyba. Atėjau sutvarkyti jūsų kambarį,- kažkokia neaiškios lyties tarnaitė įsiveržė į mano kambarį,- Marš, marš iš čia. Aš tvarkau!
Be vilties nuėjau koriduriumi ir tada sugalvojau paskambinti vieninteliam žmogui visame pasaulyje galinčiam man padėti.
-Alio,- Aksominis merginos balsas atsiliepė,- Čia Greta, aš klausau.
-Greta... Čia aš. Simona.
-O Sima! Senai girdėta. Kas naujo?
Ir tada aš jai papasakojau viską. Viską nuo susitikimo lėktuve, bei mano fiasko akademijoje iki Harry skambučio.
-Aš atskrendu, lauk manęs rytoj iš pat ryto. Susitiksim Niujorke, paskambinsiu kai būsiu,- Tiesiog suklykė Greta ir padėjo ragelį.
Taigi aš laukiau savo geriausios draugės atskrendant čia. Laukiau ir susitikimo su Harry. „O gal jis man jau pradėjo patikti?“.  Man pradėjo skaudėti galvą ir viskas tiesiog sukosi akyse. Jau pradėjau bijoti.  Vis dėl to tai garsenybė. Garsenybė kuri dėl visiškai neaiškių priežaščių nori su manim susitikti dviese.
Galų gale grįžau į savo kambarį. Tarnaitės jau nebebuvo ir aš ramiai išsidrėbiau lovoje. Staiga akys užsimerkė ir aš nieko nebejutau.
 
Ryte atsibudau besidaužančia širdimi ir vis dar skaudančia galva. Prasitryniau akis, pasirąžiau ir pažiūrėjau į laikrodį. Jis rodė 9:48.
-O DIEVE!
Greitai pašokau iš lovos. Visi mano drabužiai gulėjo sukišti lagaminuose. Dar kokias penkias minutes rausiausiau po juos ieškodama kažko normalaus. Galų gale išsitraukiau suknelę, kurią laikiau tik ypatingiems atvejams ir batelius kurie buvo tikrai gražus, bet už jų grožį visada mokėdau iki kraujo pratrintais kulnais.. Mano susivėlę rudi plaukai, apsiblaususios tamsiai rudos akys, balta suknelė ir kreminės spalvos bateliai. Tikrai atrodžiau kaip kątik išlipus iš lovos. Buvo jau 9:58. Greitai nulėkiau laiptais žemyn ir į lauką. Net neįsivaizdavau kurioje vietoje yra centrinis miesto parkas.
-Taksi!
Vienas sustojo ir jau ruošiausi lipti, kai man jį iš po nosies nudžiovė kažkokia aukšta pasipūtusi ir prisidažiusi blondinė. Susinervinau. Galiausiai pavyko susistabdyti kitą Taksi.
-Į centrinį miesto parką. Greičiau!
Jau buvo lygiai 10 valanda. Praradau viltį, kad spėsiu į mūsų susitikimą. Harry tikriausiai nuspręs, kad aš nepasivarginau ateiti. Bet mano laimei centrinis miesto parkas buvo labai netoli nuo mano viešbučio.
10:05. Aš jau parke. Tik niekur nematau Harry. Galiausiai apėjau visą parką. Nieko.
-Jis išėjo,- Jau pradėjau jausti ašaras.
„Tik neverk, tik neverk“Kartojau sau. „Jis tik vaikinas, kuris tau net nepatinka“...

Jei atsiras norinčių tikrai bus trečia dalis :)

2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Part 1.


                                                    

In New York, concrete jungle where dreams are made of, there’s nothing you can’t do,now you’re in New York...  Aš žiūrėjau pro lėktuvo langą, ir mačiau milžiniškus pastatus ir begalę žmonių, tą skubėjimą ir šurmulį kuris jau greitai pasiglemš ir mane. Žiūrėjau pro lėktuvo langą ir nė nenutuokiau, jog šiandien pasikeis visas mano gyvenimas...
Dabar 12:55, mes nusileidome Niujorko oro uoste, ačiū, kad skrendate mūsų oro linijomis.  Balsas pažadino mane iš svajų. Suskubau pasiimti visus krepšius kuriuos atsivežiau čia. Kažkoks pliktelėjęs vyriškis pastūmė mane taip, kad sugebėjau nukristi  ir mano telefonas nuslydo kažkur po sėdynėmis.
-Panele, gal reikia pagalbos? – Prie manęs pasilenkė išvaizdus jaunuolis.
-Ne dėkui,  susirasiu pati,- Pabandžiau nutaisyti malonų veidą.
Pasižiūrėjęs keistoku žvilgsniu, jis išlipo iš lėktuvo.
-Kur tu, kur tu, kur tu?!- Pradėjau rėkti,- Kur tu!?
-Štai jūsų telefonas, gražuole,- Kažkoks vaikinas su akiniais nuo saulės ir pilka kepure slepiančia jo garbanas įteikė man daiktą be kurio niekaip neišgyvenčiau.
-Ačiū, nereikėjo, būčiau pati susiradus. Ir be to, aš tau ne gražuolė. Ko čia spoksai.
Jis nusijuokė ir ištiesė ranką:
-Harry. Kuo tu vardu?
-Simona. Mano vardas Simona,- pasižiūrėjau į tą garbanių piktai,- ir man visiškai nemalonu susipažinti.
Jis patraukė savo ranką ir pradėjo dar labiau juoktis.
-Tos londonietės tikrai žavios.
Pasipiktinau.
-Aš visiškai ne iš Londono. Ten tik mokiausi. Kurį laiką.
-Gal jau malonėsit išlipti,- Kažkokia stiuardesė su nupaišytu veidu įtariai į mus žvilgčiojo.
Mes išlipom iš lėktuvo ir Harry tarė:
-Matyt laikas atsisveikinti. Tikiuosi dar susitiksim,- Jis pamerkė akį ir nuėjo .
„Nebent tavo svajonėse“ pagalvojau ir išdidžiai nuėjau link išėjimo.

Niujorkas mane visada žavėjo tuo, kad čia yra tiek įvairiausio plauko žmonių, kiek niekur kitur pasaulyje.  Beeidama tyliai žavėjausi  jais. Netoliese kažkokia homoseksualų porelė bučiavosi, o prieš mane ėjo vaikinas ryškiai rožinais plaukais. To niekada neišvysi Londone, o tuo labiau Lietuvoje.  Eidama svajojau kaip tapsiu pasaulinio kokios nors grupės turo šokėja. Tuomet išgarsėsiu ir parodysiu visiems tiems kurie manimi netikėjo, kad svajonės pildosi.

Ir tada aš pasiekiau tikslą. New York dance academy. Atidaviau viską, kad čia įstočiau. Savo draugus, šeimą.Net mylimajį.  Viską.
Pravėriau tas milžiniškas duris. Prie pat įėjimo buriavosi šokėjai iš viso pasaulio. Jie  buvo pasimetę, nes jiems tai buvo pirma diena čia. Pirma diena baimės, nežinios ir nepasitikėjimo. Kaip ir man.
-Kur čia direktorės kabinetas?- nedrąsiai paklausiau kažkokio neaiškios kilmės pėdkelnėm apsitempusio vyruko.
-Trečias aukštas, tiesiai prieš laiptus,- Jis nusijuokė,- Žiurėk Noel, dar viena naujokė!
Stengdamasi nesukelti per daug bereikalingo triukšmo užlipau į trečiajį aukštą.  Pabeldžiau į duris, ir žengiau pasitikti savo likimo.
 
 -Užeik,- Pikta maža moterytė piktai susiraukė ir pakvietė mane.
-Aš čia kaip ir dėl stojimo... Užpildžiau paraišką...
-Turėsiu tave nuvilti. Žmonių jau nebepriėmame. Jeigu neatsiuntei paraiškos Liepos mėnesį, gali apsisukti ir išeiti.
-Bet...
-Jokių bet, jokių bet. Neturiu laiko vėluoju į paskaitą,- Ji padavė man mano paraišką ir piktai nusišypsojo.

Ir kai uždariau duris į savo svajonę aš supratau, kad nebeturiu nieko. Nebeturiu nei  kur eiti, nei kuo užsiimti. Dabar jau praradau tikrai viską. Pinigai už studijas gulėjo mano kišenėj ir dabar jau galėjau juos išleisti. Nulipau laiptais. Pora išvaizdžių vaikinukų man švilptelėjo, bet net nežadėjau atsisukti. Išėjau į gatvę ir suvokiau, kad net neįsivaizduoju kur eiti. Pasukau link Starbucks kavinės. Dabar man tikrai nepakeknktų šlakelis kavos.

Kavinė buvo sausakimša, bet gale vis dar buvo laisvas vienas staliukas. Greitai nėriau prie kasos ir atsistojau į eilę.  Meldžiausi kad niekas neužimtu tos vietos. Dabar man tikrai reikia pamastyti ką daryti toliau.
-Aš juk sakiau, kad dar susitiksim.
Atsisukau, o už manęs stovėjo tas pats garbanotas vaikinas.
-Tu mane sekioji ? Tu gal koks psichopatas?- Jau sunerimau.
-Ne, tiesiog mėgstu frappe,- Jis nusijuokė,- Žinai ką, aš vaišinu. Du frappe,- Ištarė jis pardavėjai ir atsisuko į mane,- O gal norėjai ko nors kito?
-Ne. Noriu tik kad dingtum.- Nesistengiau būti maloni.
-Žinai,- Parodė jis į tą laisvą staliuką pačiam kampe,- Eime ten prisėsim.

Laukit tęsinio...